Demokratija ir žmogaus teisės 

Pagrindinės teisės galioja visiems ES gyventojams, nepriklausomai nuo jų statuso ar kilmės.

Kai kurios iš šių laisvių yra tokios senos kaip pati Europa: teisė į gyvybę ir laisvę, minties ir žodžio laisvė.

Tačiau yra laisvių, kurias, siekiant neatsilikti nuo laiko, reikėjo apibrėžti iš naujo. Prieš maždaug keturis dešimtmečius išrinkti pirmieji Europos Parlamento nariai visai negalvojo apie asmens duomenų apsaugą ar žmonių klonavimo uždraudimą.

Europos Parlamentas nemano, kad pagrindinės žmonių teisės pasibaigia ties ES sienomis.

Parlamento nariai nuolat – atskirai arba kartu – kalba apie žmogaus teises ES nepriklausančiose šalyse. Kadangi šios teisės laikomos visuotinėmis, reakcija būna vienoda, ar pažeidimas vyksta Mianmare (Birmoje), už daugmaž 8 000 km nuo ES, ar Baltarusijoje, kuri turi sieną su Sąjunga.

Be to, kova už žmogaus teises atvedė į Europos parlamentą daug iškilių šių teisių gynėjų.

Pakistano kovotoja už vaikų švietimą Malala Yousafzai, jazidų moterys, kurias Irake buvo įkalinusi grupuotė „Islamo valstybė“, gydytojas iš Kongo Demokratinės Respublikos, Lotynų Amerikos politiniai kaliniai – visi yra kalbėję iš Europos Parlamento tribūnos.

Pagrindinė šios veiklos užduotis – išsaugoti demokratiją – apibrėžta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje: „Liaudies valia yra valstybinės valdžios pagrindas“.

Parlamento nariai gina demokratines sistemas visame pasaulyje. Kai kurie vyksta į tolimus kraštus stebėti rinkimų, tarpininkauti konfliktuose ir remti ką tik susikūrusių parlamentų.

Pačios ES steigimo dokumentuose reikalaujama, kad Sąjunga bendrai gintų demokratijos principus savo užsienio reikalų politikoje. Tačiau Parlamento nariams, patyrusiems, kas yra rinkimai ir rinkimų kampanijos, demokratijos gynimas yra daug artimesnis, asmeninis reikalas.